Vos prieš savaitę per didžiąją „Oskarų“ teikimų ceremoniją buvo išdalinti 24 apdovojimai. Vienas iš jų atiteko podiktatorinio laikotarpio Čilės kino režisieriui Sebastianui Lelio už naujausią jo filmą „Fantastiška moteris“.
„Komplikuota. Pernelyg komplikuota…“ – pagrindinei filmo herojei Marinai kartojo jos mirusio mylimojo buvusi žmona. Nors kiek ir abstrakčiai, tokie žodžiai trumpai apibūdina naująją S. Lelio dramos esmę. Kaip režisierius kalbėjo AFI FEST (Amerikos filmų instituto) filmo pristatyme, juostos idėja – mylimojo mirtis atstumtojo glėbyje – kilo netikėtai ir brendo analizuojant tuomet dar tik numanomos istorijos detales. Tačiau ji išaugo į komplikuotą žmogaus emocijų, ydų, instinktų ir neteisingo gyvenimo istoriją. Būtina paminėti – skaudžią ir jautrią, tačiau pamokančią ir tuos, kurie nenori mokytis.
Juosta pasakoja, kaip netikėtai miršta transseksualios moters Marinos (vaid. Daniela Vega) kur kas vyresnis mylimasis Orlandas (vaid. Francisco Reyes). Dėl pasirinktos lyties, gedėdama mylimojo ir siekdama su juo paskutinį kartą atsisveikinti, Marina susiduria su diskriminacija, pažeminimu ir atstūmimu.
Pasirinktos lyties klausimas juostoje – ne vienintelis. Ji visa apie pasirinkimus – nuo siužeto priešistorės, kuomet mirusysis pasirinko Mariną, iki pabaigos, kai visi turi rinktis tą patį – elgtis pagarbiai ar ne. O juk mūsų pasirinkimai ir kalba už mus.
Ne veltui filmas 2017-ųjų Berlyno kino festivalyje laimėjo apdovanojimą už geriausią scenarijų. Prie juostos sukūrimo prisidėjo ir prodiuseriai, dirbę su filmais „Sensacija“ bei „Žaklina“. Visa istorija išpildyta ir išplėtota puikiai, o dramos žanrui paveikumo suteikia stiprus filmo psichologinis pagrindas.
„Fantastiškos moters“ siužetas pateiktas gana nenuspėjamai, daugiausia dėl sukurto išraiškingos pagrindinės herojės charakterio ir emocijų. Visgi galbūt trūko tolygiai plėtojamo veiksmo ir jo slinkties kulminacijos link. Dėl to vietomis smalsumas išaugdavo, o netrukus visai nuslūgdavo.
Filmo dialogai subtilūs ir neperspausti, o juostos atmosfera dar geriau padeda įsijausti į beviltišką situaciją ir praplėsti savo „empatijos laukus“. Visa ji nestabili, nejauki, skleidžianti šilumą viename – Marinos silueto – taške, tačiau atgrasanti milijonuose kitų.
Filme ypač patiko, kaip jame buvo apgalvotos ir tikslingai išpildytos detalės. Puikiai atsirinktos metaforos, būdai, kaip perteikti emocijas bei paprastas, aštrus, bet kartu šiltas stilius. Metaforų žaismas akimirkų vaizdiniuose, tinkami žvilgsniai tinkamu metu (ypač išraiškingi D. Vega žvilgsniai), puikiai pakreiptos ar nufilmuotos scenos leido mėgautis kokybiškai sustyguotu darbu. Tiesa, kai kurios detalės (tokios kaip akistata su veidrodžiu gatvėje), pateiktos kiek per daug akivaizdžiai, tačiau didžioji dalis jų kone organiškai įsiliejo į istoriją. Šios detalės, nors ir ne pačios ryškiausios juostoje, paaštrino filmą, suteikė jam gyvybės ir rimtumo. Kiekvienoje iš jų režisierius užkonservavo svarbią ir visiems reikšmingą temą, kurios visos sueina į žodžius tolerancija ir pagarba. Ir tikrai ne vien transseksualiems žmonėms. Labiau žmonių emocijoms, privatumui ir paprastam žmogiškumui.
Tiesiog sužavėjo pagrindinės aktorės D. Vega darbas. Jai tai – kone debiutas. „Fantastiška moteris“ – tik antrasis, o kartu – pirmasis rimtesnis filmas, kuriame dainininkė ir aktorė vaidina. Tačiau, nepaisant to, ji filme pasirodė profesionaliai, ypač natūraliai ir subtiliai atskleidusi personažo istoriją. Suprantama, jog prie to turbūt prisidėjo nenuginčijamas artumas istorijai ir filme vystytos atstūmimo ir uždarumo prieš žmones temos. Mat režisierius S. Lelio su D. Vega palaikė ryšį – tiek gyvai, tiek „Skype“ skambučiais, – trukusį maždaug metus, prieš nusprendžiant filmuoti šią juostą. Vien iš nuoširdaus smalsumo ir noro bendrauti. Ko gero, tai taip pat prisidėjo prie unikalaus aktorės artumo istorijai, kadangi draugai turėjo nemažai laiko aptarti jiems rūpimus klausimus ir išanalizuoti įvairias galimos situacijos detales.
Kiti aktoriai ne tik pernelyg neišsiskyrė, bet ir kiek nuvylė bei nublanko prieš tokią „Fantastišką moterį“. Iš jų išskirčiau mirusįjį vaidinusį F. Reyes ir kone daugiausia kine patirties turintį, mirusiojo brolį įkūnijusį Luisą Gnecco. Pastarasis iš kitų aktorių labiausiai įtikino tikrumu, o F. Reyes, nors filme vaidino nedaug, sukūrė paslaptingo ir doro žmogaus įspūdį, kuriuo pulsavo jo kuriamas personažas.
„Fantastiška moteris“ paremta gana rizikinga ir vis dar itin skaudžia tema, tačiau filmo pripažinimas vienuose svarbiausių kino apdovanojimų rodo, kad žmonės nebenori taikstytis su neapykantos ir diskriminacijos kiekiu. Tokios rimtos bei svarbios idėjos juostose dažnai „perspaudžiamos“. Visgi šiame išties profesionaliame ir subtiliame darbe jos pateiktos gana paprastai ir dėl to S. Lelio darbas tampa gana įtaigiu įrankiu padėti visuomenei bręsti. Ar dėl to „Fantastiška moteris“ verta „Oskaro“? Tai nuspręsti visgi turime patys.
