Kaip galiu ja žavėtis, jei nesutampa mūsų skonis kinui? Retoriškai klausia pagrindinis režisieriaus Luco Moullet juostos „Alkazaro kėdės“ (org. „Les Sièges de l’Alcazar“, 1989) veikėjas. Šis neįprastai trumpas, nostalgiškas ir šmaikštus vos 54 minučių trukmės filmas nukelia žiūrovus į praėjusio amžiaus 6-ąjį dešimtmetį, kuomet Prancūzijoje kilo naujosios bangos (Nouvelle Vague) judėjimas, klestėjo sinefilija, o privačiuose kino teatruose žiūrovai praleisdavo ištisas dienas.
Specifiniu kinematografiniu stiliumi, primityvia mizanscenų estetika (įkvėpta amerikietiškųjų B kategorijos filmų) ir neprofesionalių aktorių įtraukimu kinan garsėjantis režisierius šiame filme ekranizavo amžiną konfliktą tarp skirtingiems leidiniams atstovaujančių kino kritikų. Vienas jų – legendinio žurnalo „Cahiers du Cinema“ autorius Gajus Moskaras, be priekaištų suvaidintas menkai žinomo prancūzų burleskos aktoriaus Oliviero Maltinti. Didžiulę meilę ir pagarbą italų režisieriui Vitorrio Cottafavi reiškiantis kino kritikas pastarojo filmams žiūrėti nuolatos renkasi nedidelį Paryžiaus priemiestyje esantį „Alkazaro“ kino teatrą, valdomą ir prižiūrimą pagyvenusios sutuoktinių poros. Jame Gajus visuomet sėdasi į „savo“ vietą – vaikams skirtą plastikinę kėde antros eilės krašte, tam, kad galėtų regėti kuo didesnį vaizdą priešais (be abejo, sumokėjęs mažiausią kainą už vaikams skirtą vietą). Užrašus apie filmus jis konspektuoja tamsoje, neatitraukdamas akių nuo ekrano, pasišviesdamas prie plunksnakočio pritaisyta šviesele, o ankštose švarko kišenėse visuomet nešasi bent kelis „Cahiers du Cinema“ egzempliorius. Tačiau tokią snobišką rutiną netikėtai pertraukia nauja kino teatro lankytoja Džina Kavalero (Elizabeth Moreau) – konkuruojančio žurnalo „Positive“ kritikė, kuri, dideliam Gajaus nusivylimui, yra didžiulė garsiojo modernisto Michelangelo Antonioni gerbėja. Režisieriaus, kurio jis negali pakęsti. Taip ekranuose užverda tyli dvikova tarp dviejų didžiausių šalies kino leidinių, jų autorių ir dviejų madingiausių to meto režisierių. Tačiau pašaipios ir kandžios frazės vienas kitam ilgainiui perauga į kažką labiau… intriguojančio? Abu kritikai slapčia susižavi vienas kitu, tačiau režisierius šią provokatyvią situaciją pertraukia pačioje jos kulminacijoje, palikdamas atvirą klausimą žiūrovui – ar gali du oponentai būti kartu, nepaisydami skirtingų požiūrių?
Tačiau konfrontacija filme vyksta ne vien tarp dviejų simpatizuojančių širdžių. Vienais iš komiškiausių filmo veikėjų galime vadinti „Alkazaro“ teatrą valdančią senyvą porą, nuolat įsiveliančią į mažesnius ar didesnius konfliktus su Gajumi, kuriam kiekvienas aplankytas seansas tampa tarsi nauju iššūkiu. Kasininkė (Misha Bayard) ir kino mechanikas (Dominique Zardi) kino teatrą prižiūri išties „moderniai“ – skirtingoms salės kėdėms taiko skirtingas kainas, po seansų renka ir perpardavinėja panaudotus bilietėlius, o nusidėvėjusias kėdes taiso jas apklijuodami pleistrais. Ironiška, bet, deja, patys filmai jiems rūpi mažiausiai. Šie nuolatos rodomi netinkamu formatu ar per netinkamą lešį, tačiau ir patiems kasdien susirenkantiems žiūrovams, panašu, jog tai nei kiek nerūpi – daug svarbiau yra pasimyluoti paskutinėse salės eilėse ar užkąsti primygtinai kasininkės siūlomų ledų.
Tuo filmas ir tragikomiškas, jog išties gerokai hiperbolizuotoje fikcinėje istorijoje galime įžvelgti ir šių dienų kino teatrams pritaikomus skaudulius – komercijos iškėlimą virš meno. Tad galime pagirti režisierių, kuris, kurdamas juostą 9-ąjame dešimtmetyje pagal 6-ojo dešimtmečio tematiką, sugebėjo taip taikliai nupiešti šiuolaikinės kino industrijos portretą.
Nepaprastai džiugu, jog „Žiemos ekranų“ festivalis šį nei kiek nepasenusį ir aktualų, tačiau nepelnytai primirštą kino šedevrą pristato Lietuvos publikai. Tokia trumpa, absurdo, juoko ir kartais perdėto rimtumo pilna juosta apie „aukštąjį“ meną savyje talpina ne tik istoriją apie kinomanų varžytuves ir oponentų santykius, tačiau suteikia ir nemažai istorinių žinių apie kinematografiją bei ikoniškuosius leidinius („Cahiers du Cinema“;„Positive“), formavusius pastarojo šimtmečio kino raidą. Sinefilams ši juosta – tai puiki galimybė iš šalies pažvelgti į savo (dažnai pasireiškiantį) snobizmą, o žiūrovams turėtų būti smagu iš arčiau pamatyti, ką gi tie kritikai veikia, kuomet šviesos salėje užgęsta.
