„Ką tu labiau myli, mamą, ar tėtį?“ Pamenu, šį klausimą darželio, o gal ir pradinės mokyklos laikais gan dažnai užduodavo vaikai. Žinoma, atsakydavau, kad abu, juk neįmanoma pamatuoti savo meilės brangiausiems žmonėms.
„Mama, o tu labiau myli mane ar sesę?“ Šis klausimas skambėjo ir iš mano lūpų. Žinoma, mama tuojau suskubo įrodyti, kad ji vaikų neskirsto į mylimus ir mylimesnius.
„Tu turi gražius plaukus“, – sūnui per šeimos vakarienę sako Ana (akt. Nicole Kidman). „O aš?“ – tuojau pat teiraujasi dukra. „Tu irgi turi gražius plaukus. Mes visi turime gražius plaukus,” – patikina mama. Akivaizdu, ji taip pat žino, kad nevalia išskirti nė vieno vaiko.
Toji šeimos vakarienės scena – viena pirmųjų „Šventojo elnio nužudyme“. Jau joje atskleidžiamos kelios pagrindinių filmo temos: vaikų tarpusavio konkurencija dėl tėvų meilės, slapta (ne)egzistuojantis vaikų skirstymas šeimoje. Tėvams lengva neskirstyti vaikų į mylimus ir mylimesnius, kai aplinkybės neverčia to daryti ir, atrodo, niekuomet nevers. Tačiau „Šventojo elnio nužudymo“ režisierius Y. Lanthimos išsiskiria savo pomėgiu eksperimentuoti su žmonėmis, įstumdamas juos į neįtikėtinas situacijas, kurios atveria kelią nekasdieniams konfliktams: šiame naujausiame jo filme dviejų vaikų tėvas priverčiamas rinktis, kurių šeimos narių gyvybę išsaugoti, nes vienas iš jų turės mirti. Tokiomis aplinkybėmis neišvengiamai suteikiamas prioritetas tik kai kuriems šeimos nariams, tad vaikų rungtynės dėl tėvo simpatijų pasiekia ekstremalų lygį. Tuo tarpu žiūrovui nieko nepasakant apie tėvo sprendimą ar galbūt egzistuojantį išsigelbėjimą iš šios situacijos sukeliama beprotiška įtampa, sustiprinama tradicinio siaubo filmo garso takelio adaptacijos bei greito filmo tempo.
Iš tiesų „Šventojo elnio nužudyme“ tempas neleidžia žiūrovui nė akimirką nuraminti jaudulio ar atitraukti dėmesio. Nors istorijos detalės atskleidžiamos palengva, be to, išorinis filmo tempas nėra greitas – nematome bėgančių, skubančių veikėjų, vis tik jie beveik niekuomet nėra filmuojami viso dialogo metu: pirma girdime pokalbį, ekrane stebėdami kameros pasakojamą jo priešistorę, ir tik tuomet pamatome kalbančiuosius. Toks montažas verčia koncentruoti dėmesį ir į dialogo, ir į vaizduojamos aplinkos detales, taigi, filmas reikalauja susikaupimo ir todėl yra toks įtraukiantis bei įtemptas. Tiesa, kartais įtampą prasklaido kiek absurdiški ir juoką keliantys veikėjų dialogai, kurie praturtina visų žiūrovo išgyvenamų emocijų paletę.
Be įtampos, įtraukiančio siužeto bei galybės emocijų, „Šventojo elnio nužudymas“ turi ką pasiūlyti ir žiūrovams, ieškantiems ko nors daugiau. Skriaudėjo kojų bučiavimas, šventasis elnias ir Kim rašinys – tai tik kelios detalės, kurioms pirmą kartą žiūrėdama filmą nesuteikiau didelės reikšmės. O štai antros peržiūros metu jos man tapo gražiausiomis režisieriaus aliuzijomis į istoriją, kurią jis iš tiesų pasakoja. Pasirodo, graikų režisierius sugebėjo savo tautos tradicinį naratyvą – mitą apie Ifigeniją – ne tik išversti į kino kalbą, bet ir papasakoti XXI a. kontekste. Šis mitas pasakoja istoriją apie Agamemnoną, graikų kariuomenės vadą Trojos kare, kuris netyčia nužudė elnią (kai kuriuose šaltiniuose – kiškį) miške, šventame deivei Artemidei. Užrūstinta deivė kariauti besiruošiančiam graikų laivynui sutrukdė išplaukti į Troją: anot mito, jūra buvusi kaip stiklas ir nebuvo nė menkiausio vėjo, galėjusio padėti laivams pajudėti priešų link. Paaiškėjo, kad Artemidė Agamemnonui atleis tik tuomet, kai jis paaukos deivei savo vyriausiąją dukrą Ifigeniją. Tad suprasdamas, kad, jei kariuomenė sužinos, kas stabdo jos išvykimą Trojon, ji sukils ir nužudys visą Agamemnono šeimą, Ifigenijos tėvas nusprendžia paaukoti dukrą. Taigi, tokią nuo šiuolaikinio pasaulio nutolusią istoriją, kurioje veikia dievai ir yra aukojami žmonės, Y. Lanthimos įvilko į sterilaus bei tvarkingo dabartinio miestietiško gyvenimo rūbą ir tai padarė taip puikiai, kad daugybė žmonių, niekada negirdėję šio graikų mito, susižavi šiuo filmu dėl jo turtingumo ir įtaigumo. Visgi jau žinomo mito detalės padeda pastebėti ir suprasti, kodėl Kim mokytojas paminėjo būtent tai, kad ji parašė gerą rašinį apie tragediją „Ifigenija“, kodėl vaikų mama bučiavo kojas šeimos nelaimių kaltininkui – juk aišku, koks šio veikėjo prototipas yra originaliame mite, galiausiai šis graikų mitas atskleidžia filmo pavadinimo kilmę.
Manau, kad „Šventojo elnio nužudymas“ – labai universalus, galintis patikti plačiai žiūrovų auditorijai. Nors jo žanrą nusakyti sunku (ir pats Y. Lanthimos sakė, kad nemoka kurti pagal žanro taisykles), filmas įtemptu siužetu papirks trilerių ir siaubo filmų fanus, vizualumo mėgėjus – šalta estetika, turbūt daugelį nekomercinio kino mylėtojų – turtingu bei išskirtiniu siužetu, puikiai parinktu garso takeliu, netradicine aktorių vaidyba bei šmaikštumu, kuriuo Y. Lanthimos tikrai pasižymi. Aš nepamenu, kada taip įsitraukusi žiūrėjau filmą ir peržiūros metu išgyvenau tiek daug emocijų, tad rekomenduoju jį pamatyti visiems, pasiilgusiems įtaigaus kino.
