Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,
pagal savo paveikslą sukūrė jį;
vyrą ir moterį; sukūrė juos.
Pr 1, 27.
Pradžioje Dievas pagal savo paveikslą sukūrė vyrą ir moterį. Ir paskyrė valdyti jiems visus žemės gyvulius ir augalus. Jis matė, kad tai buvo gera ir septintą dieną ilsėjosi. Tokia pasaulio sukūrimo istorija yra krikščionybės pagrindas. Kūrėjo simbolis labai svarbus vokiečių režisieriaus Wim’o Wenders’o filme „Gražiosios Arachueso dienos (Les beaux jours d’Aranjuez, 2016), kuriame nėra akivaizdžių religinių motyvų, tačiau labai stipriai jaučiama egzistencializmo ir santykio su kūrėju, tikėjimo svarba.
Filmo istorijos centre – jaunas rašytojas, kuriantis vyro ir moters dialogą. Jis lyg Dievas, kuria pasaulį, kuriame egzistuoja tik ta vienintelė scena. Moteris ir vyras paklūsta rašytojo mintims, jų dialogas vyksta pagal nustatytą tvarką. Dažnai pasigirsta pasakymas, kad „taip buvo numatyta”. Pokalbyje varijuoja seksualinių patyrimų, vaikystės prisiminimų, lytiškumo temos. Du bevardžiai pjesės veikėjai kalbasi apsupti žaliuojančių krūmynų, sode, primenančiame Edeno rojų. Vasaros vėjo dvelksmas padeda vystytis dialogui, tai bene vienintelis judesys filmo siužete; laikas sode tarytum sustojęs. Štai kamera nukrypsta į sodo prižiūrėtoją, kuris atitolęs nuo pagrindinės scenos, genėja gyvatvores. Šį sodininką suvaidinti Wim’as Wenders’as pakvietė filmo scenarijaus autorių, taip jis simboliškai filme tampa šv. Petru, kuris prižiūrėdamas sodą lyg iš toli stebi savo pjesės ekranizaciją. Filmo scenarijus buvo rengtas teatrui, tačiau dėl natūraliosios gamtos atvaizdavimo, režisieriui atrodė, kad pagrindinę istorijos mintį daug geriau atskleis kino filmas.
Wim’o Wenders’o filme labai svarbi aplinkos estetika ir simbolika. Plėtojantis vyro ir moters dialogui į ekraną įterpiama vis daugiau su aplinka rezonuojančių spalvų. Artėjant prie dialogo kulminacijos spalvinė gama tamsėja, šalia vasarinių žalsvų ir gelsvų, pastebimi karališkai mėlyni, dieviškumą simbolizuojantys atspalviai. Netikėtai, lyg pertrauka tarp dviejų spektaklio veiksmų, įpusėjus filmui pasirodo Nick’as Cave’s – australų dainų kūrėjas, kurio romantinė baladė „Into your arms” ir įkvėpė Wim’ą Wenders’ą sukurti „Gražiasias Archueso dienas”. Ši baladė skamba filme. Simboliškai dainos žodžiuose minimas Dievas, o priedainį galima dviprasmiškai interpretuoti, kaip kvietimą sugrįžti namo, į rojų ir visko pradžią. Dainos klausydamas jaunasis rašytojas filme liūdnai nusišypso ir tęsia paskutinės dienos kūrimą matydamas, kaip visa tai gera.
Filmas kino kritikų buvo įvertinas dviprasmiškai. Prie įmantrių siužeto posūkių ir intrigų pratusiam žiūrovui filmas gali pasirodyti pernelyg statiškas ir nuobodus, tačiau nors istorija vystosi lėtai, filmo kompozicija primena dviejų dalių teatro pjesę, filmas daugiasluoksnis savo simboliniais motyvais, o tai filmui suteikia originalumo šiuolaikinio kino kontekste.
