logo

(Ne) viena istorija

„Mano filmai yra komedijos, bet tai liūdnos komedijos ir tai yra visų liūdniausia“ – taip amerikiečių scenaristas ir režisierius Toddas Solondzas apibūdina savo kūrybą. Ne išimtis ir naujausias (šiais metais pasirodęs) režisieriaus darbas – komiškoji drama „Taksiukas“ (originalus pavadinimas „Wiener-Dog“). Tačiau nevertėtų apsigauti, ši kino juosta nėra dar viena lėkšta, lengvo turinio populiarioji komedija, priešingai, kaip ir iki šiol pasirodžiusiuose T. Solondzo filmuose, absurdiškas humoras čia sumišęs su ironija, kuri perauga į sarkazmą, o visa tai nuolatos lydi viską gaubiantis liūdesio šydas.

Pagrindine viską jungiančia filmo grandimi tampa taksų veislės šuniukas (wiener-dog), kuris yra paimamas iš gyvūnų prieglaudos. Atrodo, kad dabar turėtų prasidėti laimingas augintinio gyvenimas – pagaliau namuose, šeimoje, tačiau viskas dar tik prasideda… Pirmiausia šis, kaip dovana, yra įteikiamas sergančiam berniukui, kuriam gyvūnas praskaidrina ilgas, vienatvės kupinas dienas, tačiau, tarsi nujausdamas visa ko laikinumą, berniukas savo naująjį bičiulį vadina tiesiog taksiuku, neskirdamas jam jokio ypatingo vardo. Neilgai trukus, šunelis ima negaluoti. Vaiko tėvai griebiasi paprasčiausios išeities – atsikrato staiga niekam tikusiu tapusio augintinio, išveždami jį į veterinarijos kliniką, kad šis būtų užmigdytas.

Lemtingo atsitiktinimo dėka, o tiksliau – jaunosios veterinaro padėjėjos (akt. Greta Gerwig) – šunelis yra išgelbstimas. Toliau regime kaip taksiukas su mergina ir ką tik sutiktu vaikinu narkomanu (akt. Kieran Culkin), kurį ši menkai tepažįsta, leidžiasi į spontanišką kelionę nežinoma linkme. Kelionės metu šie susitinka su vaikino šeimos nariais, kurie serga genetiniu sutrikimu – dauno sindromu. Mergina nusprendžia, kad atėjo metas skirtis su augintiniu, mat jis labiau reikalingas šiems namams. Tačiau nuolatinė taksiuko kelionė nesustoja – jis atsiduria vienišo ir visų nevertinamo kino mokyklos dėstytojo (akt. Danny DeVito) draugijoje, kurio niekas negali pakęsti. Šiam nieko nebelikę gyvenime, išskyrus viltį, kad vėl grįš į kūrybos olimpo viršūnę ir vėl bus įvertintas kaip kadaise.

Paskutiniuose filmo epizoduose – akla senė, be galo nepatikli, sarkastiška ir nuolatos viskuo nepatenkinta. Taksiukas yra naujasis jos bendražygis, kartu susiduriantis su gyvenimo negandomis. Ši ir vardą jam atitinkamą suteikusi – Cancer (liet. Vėžys), nes taip atrodo teisinga – nuskamba šios žodžiai, kai atvykusi jos anūkė (kuri paprastai atvyksta, tik pristigus pinigų) bando palaikyti pokalbį. Šie namai ir tampa paskutiniaisiais taksiuko namais – juk taip teisinga.

Vienas taksiukas, viena jo gyvenimo istorija, kuri papasakoja daug daugiau, nei tikimasi išvysti. Vienoje mažo augintinio kelionėje telpa tiek daug – skirtingos istorijos, šeimos, netektys ir atradimai. Taksiukas – ne tik gyvūnas, augintinis, tačiau ir grandis sujungianti viską, padedanti atskleisti daug gilesnius dalykus, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Jeigu pavadinimas ar filmo žanras suklaidino, jog tai lengvo turinio, savaitgalinis filmas visai šeimai ar atsidavusiems augintinių mylėtojams, tenka nuvilti – taip tikrai nėra. Ir jeigu ieškote dar vienos „Lesės“ ar „Hačiko“ istorijos, T. Solondzo „Taksiukas“ tikrai ne jums. Tai visiškai kitokia, nešabloniška ir analogų neturinti istorija. Ši juosta – kietas riešutėlis, kuris perkandamas tikrai ne kiekvienam. Filme gausu emociškai sunkių ir net groteskiškų epizodų, lėtai keičiančių vienus kitais, o taip pat lėtai besismelkiančių ir į žiūrovų sąmonę. Kaip jau garsusis kino kritikas Rogeris Ebertas yra apibūdinęs režisieriaus kūrybos poveikį: „Negali išeiti iš Solonzo filmo nepaliestas. Gali jo nekęsti, bet tu jį matei ir, keistu būdu, jis matė tave“.

Kol kas turiu daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau gal ir gerai, gal taip ir turi būti? Juk ir geras kinas – ne toks, kuriame viskas kaip ant delno. Argi ne taip?

Palikti komentarą

*

captcha *