„Aukštai pakelta galva“ (La tête haute) – prancūzų režisierės Emanuelle Bercot filmas įtaigiu pavadinimu, pirmasis šiais metais pasirodęs Kanuose, „Šeršėliafam“ moterų kino festivalio metu atkeliavo į Kauno kino centrą „Romuva“. Tai ne tik tikroviška, aštriais gyvenimo prieskoniais nuberta socialinė drama – apmąstymų vertas ir pagrindinis personažas, kurį galima laikyti simboline figūra, atspindinčia paprastą žmogiškąjį mąstymą.
Filmo siužetas įdomus problemomis. Pasakojama vaikino, vardu Malony (akt. Rod Paradot), vaikyste ir paauglyste besirutuliojanti istorija – emocionalus ir chuliganiškai besielgiantis, neatsakingos motinos augintas jaunuolis didžiąją laiko dalį praleidžia gatvėje, teismuose, reabilitacijos centruose ar pataisos namuose. Tiesa sakant, stebėjausi nepaliaujamu Malony auklėtojo (akt. Benoît Magimel) ir nuo pat mažumės su juo bendravusios teisėjos (akt. Catherine Deneuvene) tikėjimu, atsidavimu bei noru padėti, kai tuo tarpu pačiam vaikinui geresnio gyvenimo klausimas, rodos, yra nė motais.
Malony, visų pirma, atrodo užsispyręs, turi tvirtą nuomonę, neretai prieštaraujančią socialinėms normoms bei visiems aplinkiniams. Ryžtas – stipraus žmogaus savybė, ir skaudžiai džiugu, kad toks jaunas asmuo, grūdinamas gyvenimo, greitai suformuoja, nors ir netinkamą, bet savo pasaulėžiūrą. Tačiau atidžiau pažiūrėjus – akivaizdžiai klaidingą nuomonę ir interesus Malony gina net per daug – aklai laikosi viso to lyg paskutinio šiaudo audringoje gyvenimo jūroje.
Iš tikrųjų taip ir yra – netrunka suprasti, jog po agresyvumo ir neigimo kauke slepiasi paprasčiausia baimė būti nemylimam ir didžiulis artimo šilumos trūkumas. Tai, tarp kitko, vaikinas bando kompensuoti kurdamas santykius su mergina (akt. Diane Rouxel), sutikta pataisos namuose. Jų pažinties pradžia ir eiga neatrodo labai romantiška – sunkių charakterių jaunuoliams, slegiamiems problemų, sudėtinga suprasti draugystės sąvoką.
Bet kokiu atveju, Malony yra dvasiškai stiprus žmogus. Kad ir blogais būdais, tačiau jis kovoja už savo ir artimųjų gyvenimus. Svarbiausia yra tai, jog vaikinas išmoksta kloti gyvenimo kelią. O kiek jame blogio reikia, kad atsirastų gėris – pamatysite patys.
Manau režisierė norėjo ne tik parodyti istoriją, bet ir priminti apie kiekviename iš mūsų slypinčias didesnes ar mažesnes nuogas baimes, kurias aprengiame visai nesusijusiomis emocijomis. Net ir pats pavadinimas sako, jog, visų pirma, nereikėtų to gėdytis.
